Švento Kazimiero Parapija
 

English

MALDOS IR VIEŠPATIES GARBINIMO
TARNYSTĖS ŽINIARAŠTIS

Šv. Kazimiero parapija

2021 m. rugsėjis
 

Visagalis Dieve, meldžiam Tave,
kad Šv. Kazimiero užtarimu,
Tau tarnautume šventai ir teisingai.

Tebūna Viešpaties, mūsų Dievo, malonė su mumis: padaryk sėkmingą mūsų rankų darbą!
(Ps 89,17)

 

PRAŠOME JŪSŲ MALDŲ UŽ SEKANČIAS INTENCIJAS:

  • Kad mes visi drąsiai pasirinksime paprastą ir aplinkai tvarų gyvenimo būdą, džiaugdamiesi savo ryžtingai tam pasiryžusiais jaunuoliais.                                                                               (Rugsėjo popiežiaus ketinimas)

  • Kad Dievas laimintų kun. Bacevičių jo darbuose Šv. Kazimiero Parapijoje, jam vedant mūsų tikinčiųjų bendruomenę Kristaus nurodytu keliu.

  • Kad visi parapijiečiai  nuoširdžiai stengtųsi padėti kun. Bacevičiui ir Šv. Kazimiero parapijai, remdami parapijos veiklą ir joje dalyvaudami; būdami rūpestingais prievaizdais – skirdami savo laiką, ir noriai dalindamiesi savo talentais ir ištekliais visos parapijos bendruomenės gerovei.

  • Kad Šventoji Dvasia vestų mūsų parapijos narius jų darbuose:  Parapijos Tarybą, naujas tarnystes, bei religinio turinio programas, gerinant esamas programas ir telkiant reikiamas lėšas vystyti parapijos veiklą ir ją plėtoti.

  • Kad visi kurie kenčia nuo ligų, ir tie kurie juos slaugo ar jais rūpinasi, patirtų Dievo meilę jų šeimos ir draugų jiems teikiamoj paramoje.

  • Kad Dievas laimintų visus, kurie stato savo gyvybę į mirtiną pavojų, dirbdami mūsų krašto ir viso pasaulio žmonių gerovei.

  • Kad prasidėjus naujiems mokslo metams, kad mokyklos jaunimui būtų svetinga ir saugi aplinka.

  • Kad mūsų parapijos mirusieji ir visi mūsų įšėję mylimieji ilsėtųsi Viešpaties ramybėje.

  • Kad mūsų Maldos ir Viešpaties Garbinimo Tarnystės narių tikėjimas maldos galia būtų patvirtintas.

KAS  NAUJO      ŠV. KAZIMIERO  PARAPIJOJE?

 

Sužinoti vėliausias žinias, sekite parapijos biuletenį

 


RUGSĖJO ŠVENTASIS

 ŠV. JONAS KRIZOSTOMAS (Auksaburnis)

m.407  vyskupas, Bažnyčios daktaras

 rugsėjo 13d.

     Jonas gimė apie 347m. Antiokijoje (vietovė, kurioje į Jėzų tikintys pirmą kartą sau davė vardą – krikščionys). Jo tėvas mirė jam esant vaikui. Motina jį siuntė mokytis pas Libanijų, to meto plačiai žinomą kalbininką. Būdamas 18 metų Jonas pradėjo gilintis į Šventojo Rašto mokslą. Po trejų metų, mirus motinai, jis įsijungė į kalnuose gyvenančių vienuolių bendruomenę. Praleidęs joje ketverius metus, Jonas ją paliko ir išėjo į dykumą gyventi atsiskyrėliu.

     Dėl griežto laikymosi pasninko, jo sveikata pašlijo ir jis sugrįžo gyventi į Antiokiją; jis liko silpnos sveikatos visą gyvenimą. Bažnyčios vyresnieji iškart pastebėjo jo gabumus Šventraščio žinojime ir iškalbume ir jį netrukus įšventino diakonu; kiek vėliau, jam esant 39 metų, kunigu. 397 metais Jonas buvo konsekruotas Konstantinopolio vyskupu-patriarchu. Jam ypač rūpėjo miesto vargšai ir jis pergyveno, kad niekas jais nesirūpino. Paprastieji miesto žmonės jį mylėjo ir gerbė, tačiau Bizantijos karalystės turtingieji ir savanaudžiai jo nekentė, nes jis juos barė ir kritikavo dėl jų išlaidaus gyvenimo būdo. Nors popiežius Inocentas I-asis jį rėmė darbuose ir užtarė, jo priešams pavyko jį apkaltinti ir jis buvo ištremtas iš miesto.

     Pirmasis jo biografas, vienuolis Paladijus, rašė: “Jį ištrėmė į negyvenamą vietovę prie Juodosios jūros; nuvargintas sunkaus gyvenimo ir aršaus klimato jis mirė 407 metais.”


(Šaltiniai:IN HIS LIKENESS by  Rev. Charles E. Yost, SCJ, STL  ir  SAINTS AND FEAST DAYS SUPPLEMENT, Loyola University Press)

Jono mokymas žmonių “žodžiu ir pavyzdžiu, lieka mums pavyzdžiu pranašo, kuris ramino sutrikusius ir trukdė ramiai (patogiai) gyvenančius. Už jo ištikimybę teisei ir jos narsų vykdymą, jam teko už užmokėti aukštą kainą – audringą vyskupo tarnystę, panieką ir kaltinimus, bei tremtį.”

(Šaltinis: Saint of the Day, v.2, ed. by Leonard Foley, OFM)

 

IŠ KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO

Dievas pirmas pamilo visuotine atperkančia meile

604  Atiduodamas savo Sūnų už mūsų nuodėmes, Dievas parodė, kad tai, ką Jis planuoja mūsų atžvilgiu, yra grynos meilės nutarimas, visai nepriklausomas nuo mūsų nuopelnų: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai mes tebebuvome nusidėjėliai.

 

605  Ta meilė nedaro jokių išimčių; Jėzus tai priminė, užbaigdamas palyginimą apie paklydusią avelę: „Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių.” Jis paaiškina atėjęs „savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį;“ šis pastarasis žodis nieko neriboja: jis visą žmoniją pastato priešais vienintelį Atpirkėją, kuris save atiduoda, kad ją išgelbėtų. Bažnyčia, sekdama apaštalais, moko, kad Kristus mirė už visus žmones be jokios išimties. „Nėra, nebuvo ir nebus žmogaus, už kurį Kristus nebūtų kentėjęs.“


Šaltinis: katekizmas.lcn.lt

  MĄSTYMAS

  

ŠVENTOJO KRYŽIAUS IŠAUKŠTINIMAS

rugsėjo 14d.

 

 

     Plačiausiai žinomas simbolis simbolis Jėzaus ir Jo Bažnyčios yra kryžius. Rugsėjo 14d. švenčiame Kryžiaus Pergalės šventę. Šios šventės šaknys siekia 335 metus Jeruzalėje, kuomet Kalvarijos kalno vietoje buvo pastatyta ir pašventinta bažnyčia. Tačiau kryžiaus prasmė yra gilesnė negu bet kuris miestas, ar šventė, ar pastatas. Kryžius yra kančios ir žmonijos žiaurumo ženklas. Tačiau, per Kristaus meilę, kurią Jis parodė Velykinėje paslaptyje, jis yra tapęs pergalės ir nugalėjimo ženklu, paties Dievo – kuris yra meilė – ženklu.

 

     Tikintieji visuomet yra kėlę akis į kryžių kančios metu. Koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose, ligoninėse, ar bet kurioje vietoje kur jie yra vieni ar kenčia, žmonės yra jį piešę ir pagaminę, pirštu išvedžioję kryžiaus ženklą ir nukreipę savo akis ir širdis kryžiaus link. Kryžius nepaaiškina kančios ar vargo. Jis nesuteikia mums lengvo atsakymo. Bet jis padeda mums suvokti, kad mūsų gyvenimas yra glaudžiai surištas su Kristaus gyvenimu.

 

     Dažnai sau patys padarome kryžiaus ženklą. Tai darome prieš pradedant maldą, norėdami labiau susikaupti ir nukreipti mūsų mintis ir širdis į Dievą. Tai darome užbaigę maldą, norėdami pasilikti Dievo artumoje. Susidūrę su sunkumais ir bandymais, žiūrime į kryžių kaip užuovėją ir stiprybės ženklą. Kryžius yra gyvenimo pilnatvės ženklas. Krikšto metu kunigas, tėvai ir krikštatėviai padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Ženklas ant kaktos yra priklausomybės ženklas, ir krikšto metu, padarius kryžiaus ženklą, Jėzus mus priima pas save unikaliu būdu.

 

     Šiandien, pažvelkime dažnai į kryžių. Padarykime kryžiaus ženklą ir, jį darydami, supraskime, kad pilnai priklausome Dievui. Mūsų protas, siela, kūnas, valia, mintys ir širdis – viskas, kas esame ir kas būsime – yra Dievo.

 

(Šaltinis: SAINTS AND FEAST DAYS SUPPLEMENT, Christ Our Life Series, Loyola University Press)