Kai Marijos vyresnioji pusseserė Elzbieta ją sutiko, Marija iškart pradėjo giedoti jos Magnificat – tą didžią džiaugsmo ir savęs pažinimo Dieve giesmę: “Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju!” Marija nesugebėjo tokiu būdu atsiliepti kuomet angelas Gabrielius ją pasveikino. Ne – tai kas sukėlė jai džiaugsmą buvo jos senyvos giminaitės Elzbietos paprasti ir nuolankumo kupini žodžiai, kuriais jis atpažino Mariją: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!”

     Čia ir glūdi, jei neklystu, labai svarbi, tačiau nesitikėta pamoka. Kartais manome, jog jeigu melsdamiesi nesame išvydę kažkokios vidinės vizijos ar nesame turėję kažkokio gilaus pergyvenimo, nėra vilties pajusti ar pažinti Dievo meilės džiaugsmo. Tačiau Marijos pergyvenimas Apsilankyme mums primena, jog toks gilus ir džiaugsmingas atpažinimas gali būti paprasčiausio gero darbelio, ar parodyto dosnumo artimui veiksmo, pasekmė. Vėl ir vėl, mūsų didžiai nuostabai, pamatome jog Viešpats laukia mūsų vargšuose ir tuose, kuriems mūsų pagelba reikalinga, įdant Jis galėtų mus pripildyti žinojimu, džiaugsmingu žinojimu, kad esame mylimi. Ir šitasai žinojimas yra gydantis žinojimas.

     Jeigu mes, suprasdami jog patys esame sužeisti kuriuo nors būdu, stengsimės padėti kenčiantiems, “dalytis su alkstančiu savo duona” ir “priglobti vargšą ir benamį,” arba aplankysime pagalbos reikalingą – tai tuomet, kaip Marija, pagal pranašą Izaiją, mes ne tik būsime apšviesti kuriuo nors būdu, bet ir “[mūsų] žaizda bus greitai užgydyta” (Iz 58, 6-8). Ir kodėl? Nes mes Kristų sutiksime tuose, kurie labiausia reikalingi pagelbos, nes: “kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.”

Šaltinis: MAGNIFICAT, 2012m. gegužė, psl. 421-422