Švento Kazimiero Parapija
 

Ankstesni
numeriai		 2014 m.        

English

                

MALDOS IR VIEŠPATIES GARBINIMO
TARNYSTĖS ŽINIARAŠTIS

Šv. Kazimiero parapija

2015 m. sausis

Visagalis Dieve, meldžiam Tave,
kad Šv. Kazimiero užtarimu,
Tau tarnautume šventai ir teisingai.

 

PRAŠOME JŪSŲ MALDŲ UŽ SEKANČIAS INTENCIJAS:

  • Kad skirtingų tikėjimų žmonės ir visi geros valios žmonės kartu dirbtų įgyvendinti taiką žemėje.
                                                                                                                                                     (popiežiškoji sausio mėnesio intencija)     

  • Kad ištiestume pagalbos ranką pasaulio migrantams, atsilieptume dosniai jų reikmėms ir užjaustume jų vargus.

  • Kad mūsų Viešpaties nusižeminimas krikšto metu kuomet Jis “apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą” (Fil 2,7) mums ir visiems krikščionims taptų pavyzdžiu kaip vesti gyvenimą.

  • Kad Dievas laimintų kun. Bacevičių ir Pastoracinę ir Finansų Tarybas jiems siekiant užtikrinti Šv. Kazimiero parapijos ateitį

  • Kad visi parapijiečiai suprastų jų atsakomybę užtikrinti Šv. Kazimiero parapijos ateitį teikiant finansinę paramą, remiant lėšų telkimą, įsijungiant į parapijos veiklą, dalinantis įdėjomis ir, visų svarbiausia, meldžiantis.

  • Kad šeimoms šie naujieji metai būtų gilios ramybės ir meilės klestėjimo metai.

  • Kad visi, kurie išgyvena gyvenimo sunkumus neturėdami tikėjimo malonės, pajustų Kristaus meilę ir Jo buvimą žmonėse, kurie juos užjaučia ir jiems teikia pagalbą.

  • Kad atpažintume Jėzų kasdienio gyvenimo kasdienybėse.

  • Kad mūsų Maldos ir Viešpaties Garbinimo Tarnystės narių tikėjimas maldos galia būtų patvirtintas.


KAS  NAUJO      ŠV. KAZIMIERO  PARAPIJOJE?

Pirmojo penktadienio šventoji valanda už gyvybę:  penktadienį, sausio 2d., užsibaigus 7:30v.r. Mišioms iki 9:00v.r.

Gruodžio mėnesio Eucharistijos garbinimas:  trečiadienį, sausio 7d., nuo 6:00v.v. iki 9:00v.v. bažnyčioje

 


 SAUSIO MĖNESIO ŠVENTASIS

ŠV. BAZILIJUS

vyskupas, daktaras
(329 - 379)

sausio  2d.

     Tusčiai leidau savo laiką kvailiems dalykams ir praleidau beveik visą savo jaunystę bergždžiais užsiėmimais; buvau pasišventęs mokymams, kuriuos Dievas parodė esančiais kvailystėmis. Staiga pabudau lyg iš gilaus miego. Išvydau nuostabią Evangelijos tiesą...ašarų srautu apverkiau savo pasigailėtiną gyvenimą ir meldžiausi, kad rasčiau vadovą, galintį manyje išugdyti dievobaimingumo pagrindus...        
                                                                                                (iš Šv. Bazilijono laiško, rašyto jam einant trečiąjį gyevenimo dešimtmetį)

     Šv. Bazilijonas gimė Cezarijoje (šių dienų vidurio Turkijoje). Eidamas trečiajį gyvenimo dešimtmetį jis pasiryžo paaukoti savo gyvenimą Dievui. Priėmęs krikšto sakramentą jis iškeliavo į dykumą semtis dvasinio peno ir nurodymų iš ten gyvenančių atsiskyrėlių. Po kurio laiko jis grįžo į namus, atidavė visą savo turtą vargšams, ir vėl sugrįžo į dykumą ten gyventi paprastai ir neturte. Ilgainiui atsirado daugiau vyrų, norinčių iš jo mokytis ir sekti ko mokymais, ir palaipsniui iš to išsivystė Rytų vienuoliško gyvenimo judėjimas.

     Būdamas gabus, jis buvo pašauktas dirbti Bažnyčios vyriausybėje ir, eidamas tas pareigas, tarpininkavo bažnytiniuose ir politiniuose ginčuose, liečiančius arianistus. (Arianizmo erezija skelbė jog Dievo Sūnus buvo viršesnis už žmones, bet mažiau negu Dievas. Ši erezija buvo pasmerkta Nicėjos susirinkime 325 A.D.) Bazilijonas buvo produktyvus rašytojas, ir žmonės gėrėjosi jo parašytais traktatais, pamokslais ir laiškais.

     Šv. Bazilijonas buvo vienuoliškojo gyvenimo pradininkas ir vadovas. Vakaruose jo pavyzdžiu sekė šventieji Benediktas ir Kasijonas bei kiti, ir jo vienuoliškojo gyvenimo nurodymai išlieka Rytuose iki šių dienų

 

Šaltiniai: IN HIS LIKENESS by Rev. Charles E. Yost, SCJ,STL    

 

IŠ KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO

 

Epifanija

 

# 528  Epifanija yra Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo, Dievo Sūnaus ir pasaulio Išganytojo, apsireiškimas Jo krikšto Jordano upėje metu, Kanos vestuvėse ir tada, kai iš Rytų atkeliavę „išminčiai“ pagarbino Jėzų. Tuose išminčiuose, atstovaujančiuose aplinkinių kraštų pagonių religijoms, Evangelija regi pirmuosius atstovus tų tautų, kurios priims Gerąją per Įsikūnijimą įvykusio išganymo Naujieną. Tai, kad išminčiai atvyksta į Jeruzalę pagarbinti gimusio Žydų karaliaus, rodo, jog mesijinės Dovydo žvaigždės šviesoje jie Izraelyje ieško to, kuris bus tautų valdovas. Jų atvykimas reiškia, jog pagonys gali surasti Jėzų ir pagarbinti Jį kaip Dievo Sūnų ir pasaulio Išganytoją, tik kreipdamiesi į žydus ir iš jų gavę mesijinį pažadą, tokį, koks yra Senajame Testamente. Epifanija reiškia, kad visi pagonys įžengia į patriarchų šeimą ir paveldi Israeliticam dignitatem(Izraelio tautos garbingumą).

 

Šaltinis: katekizmas.lcn.lt

MĄSTYMAS

DIALOGAS TARP TIKĖJIMO, PROTO IR MOKSLO

     Tikėjimo ir mokslo dialogas irgi yra taiką skatinanti evangelizacijos dalis. Scientizmas ir pozityvizmas atsisako „galiojančiomis pažinimo formomis pripažinti tas, kurios skiriasi nuo būdingų pozityviesiems mokslams.“ Bažnyčia siūlo kitą kelią, reikalaujantį atsakingą naudojimąsi empiriniams mokslams būdinga metodologija derinti su kitomis pažinimo sritimis, kaip antai filosofija, teologija ir pačiu tikėjimu, išaukštinančiu žmogų iki slėpinio, pranokstančio žmogaus prigimtį bei supratimą. Tikėjimas nebijo proto; priešingai, jo ieško ir juo pasitiki, nes „ir proto, ir tikėjimo šviesa kyla iš Dievo“ ir jie negali vienas kitam prieštarauti. Evangelizacija domisi mokslo pažanga, kad ją apšviestų tikėjimo ir prigimtinio įstatymo šviesa, idant ji visuomet paisytų žmogaus visais jo egzistencijos tarpsniais centriškumo ir aukščiausios vertės. Tas dialogas, atveriantis naujus horizontus minčiai ir išplečiantis proto galimybes, gali praturtinti visą visuomenę. Tai taip pat darnos ir taikos kelias.

     Bažnyčia nesiekia sustabdyti įstabios mokslo pažangos. Priešingai, ji džiaugdamasi ir net mėgaudamasi pripažįsta milžinišką Dievo žmogaus protui dovanotą potencialą. Kai mokslai, griežtai laikydamiesi savo savito objekto srities ribų, prieina išvadą, kurios protas negali paneigti, tikėjimas jai neprieštarauja. Tikintieji taip pat negali reikalauti, kad jiems patinkanti mokslinė, bet pakankamai neįrodyta nuomonė įgytų tikėjimo dogmos svorį. Tačiau kartais kai kurie mokslininkai peržengia savo disciplinos formalaus objekto ribas ir imasi tvirtinimų ar išvadų, pranokstančių jų mokslinę sritį. Tada siūlomas ne protas, bet tam tikra ideologija, užkertanti kelią autentiškam, taikiam ir vaisingam dialogui.

     iš popiežiaus Pranciškaus “Evagelii Gaudium,” #242 ir #243.

     (vertimas iš www.baznycioszinios.lt)