PRAŠOME JŪSŲ MALDŲ UŽ SEKANČIAS INTENCIJAS:
Olandų kunigas nužudytas savo bažnyčioje apgultame Homs mieste Sirijoje
Šv. Bonifacas buvo 13-tojo amžiaus misijonierius. Jis yra žinomas kaip vokiečių apaštalas, nes jis pašventė savo gyvenimą atversti vokiečių gentis į krikščionybę. Jis pastatė tikėjimo pamatus per savo pamokslus ir įsteigdamas vienuolynus, kas didžiai padėjo formuojant vokiečių Bažnyčios struktūrą. Jis sakė pamokslus aistringingai ir, tuo pačiu, buvo jautrus jo žmonių reikmėms. Laiške jis rašė: “Stovėkime tvirtai dėl to, kas teisinga… pasitikėkime Dievo pagelbos galia… pasitikėkime Juo… skelbkime visuotinį Dievo planą galingiesiems ir nuolankiemsiems, turtuoliams ir vargšams…tiek, kiek Dievas mums teikia jėgų.” Lankydamasis pas fryzų gentį ir ruošdamas jos žmones Sutvirtinimo sakramentui Bonifacas, kartu su 53 jo pasekėjais, buvo nužudyti įtūžusių gyventojų. Šaltiniai: IN HIS LIKENESS by Rev. Charles E. Yost, SCJ,STL ir SAINTS AND FEAST DAYS, Christ Our Life Series
# 257 „O šviesos šaltini, palaimingoji Trejybe! O pirmaprade Vienybe!“ Dievas yra amžinoji palaima, nemirtingas gyvenimas, negęstanti šviesa. Dievas yra meilė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Dievas laisvai nori perduoti savo palaimingojo gyvenimo garbę. Taip Jis „panorėjo [...] nutarti“ dar prieš pasaulio sukūrimą, mus išsirinkdamas savo mylimajame Sūnuje ir net „iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti Jam įsūniais,“ tai yra „paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus pavidalą,“ nes gavusius „įvaikystės Dvasią.“ Šis nutarimas yra malonė, „dovanota [...] prieš amžinuosius laikus,“ kilusi betarpiškai iš trinitarinės meilės. Ji išsiskleidžia pasaulio sukūrime, visoje išganymo istorijoje po nuopuolio, Sūnaus ir Dvasios siuntimuose, kuriuos pratęsia Bažnyčios pasiuntinybė. Šaltinis: katekizmas.lcn.lt
EIKITE Į PASAULĮ
Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į
pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų,
bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. (Jn
3,17) Jei visa Bažnyčia persiims misionieriavimo dinamika, ji turės eiti pas visus be išimties. Bet pas kuriuos pirma? Evangelijoje pateikta labai aiški gairė: pirmiausia ne pas turtingus draugus bei kaimynus, bet pas vargšus ir ligonius, pas tuos, kurie dažnai negerbiami ir užmirštami, pas tuos, kurie „neturi kuo atsilyginti“ (Lk 14, 14). Šiuo atžvilgiu neturėtų būti nei abejonių, nei pasiteisinimų, silpninančių šią tokią aiškią žinią. Šiandien ir visada „vargšai yra pirmutiniai Evangelijos adresatai,“ o jiems dovanai skirta evangelizacija – Karalystės, kurią atnešti atėjo Jėzus, ženklas. Neišsisukinėjant būtina patvirtinti, kad mūsų tikėjimą ir vargšus sieja neišardomas ryšys. Niekada nepalikime jų vienų.
Iškeliaukime, iškeliaukime visiems
pasiūlyti Jėzaus Kristaus gyvenimo. Kartoju visai Bažnyčiai tai, ką daug sykių
sakiau Buenos Airių kunigams bei pasauliečiams: man mielesnė gatvėse
nubrozdinta, sužeista ir išpurvinta nei užsisklendimo ir patogaus įsikibimo į
saugumą susargdinta Bažnyčia. Nenoriu Bažnyčios, kuriai rūpi būti dėmesio centre
ir kuri galiausiai pakliūva į įkyrių minčių ir nesutarimų tinklą. Jei kas nors
mūsų sąžinę turėtų šventai jaudinti ir kamuoti, tai tik daugybė mūsų brolių,
gyvenančių be Jėzaus Kristaus draugystės jėgos, šviesos ir paguodos, be juos
priimančios tikėjimo bendruomenės, be gyvenimo prasmės horizonto. Tikiuosi, kad
mūsų baimę suklysti nustelbs baimė užsisklęsti struktūrose, teikiančiose
klaidingą saugumo jausmą, būti įkalintiems taisyklių, paverčiančių mus
negailestingais teisėjais, įpročių, padedančių nusiraminti, kai lauke laukia
alkstanti minia ir Jėzus be paliovos kartoja: „Tai jūs duokite jiems valgyti“
(Mk 6, 37). iš popiežiaus Pranciškaus “Evagelii Gaudium,” 1-osios dalies, V-ojo skyriaus, #48 ir 49. (vertimas iš www.baznycioszinios.lt) |