Švento Kazimiero Parapija

Ankstesni
numeriai		 gegužė birželis liepa rugpjūtis

rugsėjis

English

            

MALDOS IR VIEŠPATIES GARBINIMO

TARNYSTĖS ŽINIARAŠTIS

Šv. Kazimiero parapija

2014 m. spalis

Visagalis Dieve, meldžiam Tave,
kad Šv. Kazimiero užtarimu,
Tau tarnautume šventai ir teisingai.

 

PRAŠOME JŪSŲ MALDŲ UŽ SEKANČIAS INTENCIJAS:
 

  • Kad Viešpats suteiktų taiką labiausiai karo ir smurto išvargintoms pasaulio dalims.
                                                                                                           (popiežiškoji spalio mėnesio intencija)

  • Kad visi, neįsidarbinę ar nepakankamai įsidarbinę, gautų tinkamą darbą, ir tamsiose gyvenimo valandose pajustų Dievo artumą.

  • Kad puoselėdama gilų pamaldumą Mergelei Marijai ir rožančiui mūsų parapija atsinaujintų tikėjime ir džiaugsme.

  • Kad Dievas laimintų kun. Bacevičių ir Pastoracinę ir Finansų Tarybas jiems siekiant užtikrinti Šv. Kazimiero parapijos ateitį. 

  • Kad visi parapijiečiai suprastų jų atsakomybę užtikrinti  Šv. Kazimiero parapijos ateitį teikiant finansinę paramą, remiant lėšų telkimą, įsijungiant į parapijos veiklą, dalinantis įdėjomis ir, visų svarbiausia, meldžiantis.

  • Kad suprastume kas iš tikrųjų yra svarbu gyvenime ir turėtume drąsos ir stiprybės gyventi savo gyvenimus pagal Dievo nurodymus.

  • Kad katalikų universitetai būtų vieta, kurioje Evangelijos šviesoje būtų galima išgyventi vienybę, egzistuojančią tarp tikėjimo ir protavimo.

  • Kad atpažintume Jėzų kasdienio gyvenimo kasdienybėse.

  • Kad našlės, našlaičiai ir visi, kurie kenčia vienumą, būtų išvaduoti iš savo vargų ir apglėbti tikros krikščioniškos bendrystės.

  • Kad mūsų Maldos ir Viešpaties Garbinimo Tarnystės narių tikėjimas maldos galia būtų patvirtintas.

KAS  NAUJO      ŠV. KAZIMIERO  PARAPIJOJE?

Pirmojo penktadienio šventoji valanda už gyvybę:  penktadienį, spalio 3d., užsibaigus 7:30v.r. Mišioms iki 9:00v.r.

Metinis Clambake ir rudens loterijos vakaras: šeštadienį, spalio 25d., 6:00v.v. didžiojoje salėje

 


 SPALIO MĖNESIO ŠVENTASIS

ŠV. BRUNONAS

kunigas, vienuolis
 (1030 - 1101)

spalio  6d

          Džiaukitės, mano mieliausieji broliai, nes iš dosniosios Dievo rankos esate gavę tiek daug malonių. Džiaukitės, nes esate ištrūkę nuo įvairių pasaulyje esančių pavojų, ir jūsų laivas išsigelbėjęs nesudužęs audrose. Džiaukitės suradę ramią užuovėją ir nuleidę inkarą saugiame ir slaptame uoste...                                                                   (iš Šv. Brunono laiško jo vienuoliams)

          Gimęs Köln’e, Vokietijoje Šv. Brunonas buvo įšventintas kunigu ir, vėliau, dirbo teologijos profesoriumi Rheims’e. Jis buvo tos mokyklos rektorius ir vyskupijos kancleris. Brunonas palaikė popiežių Grigalių VII jam bandant įvesti reformas dvasininkijos luome; dėl tokio jo nusistatymo jis patyrė daug asmeninių nemalonumų ir sunkumų. Ilgus metus troškęs gyventi vienumoj, Brunonas nusprendė pasitraukti iš viešo gyvenimo. Jis prikalbino saujelę draugų kartu su juo pasitraukti į nykią Chartreuse apylinkėje esančią dykumą netoli Grenoblio, Ispanijoje. Ten vyrai pasistatė koplytėlę ir mažas atsiskyrėlių buveines. Taip šioje vietovėje prasidėjo Kartūzų vienuolių gyvenimas. Vienuoliai gyveno atskirai, praleisdami dieną melsdamiesi, ir sueidavo kartu tik bendrai dienos maldai ir retkarčiais, švenčių progomis, kartu pavalgydavo.

     Popiežius Urbonas II-asis, buvęs Brunono mokinys, pašaukė jį į Romą norėdamas, kad Brunonas būtų jo patarėju sprendžiant Bažnyčios reikalus. Brunonas atsisakė jam siūlomos garbingos pozicijos ir arkivyskupystės, ir išprašė popiežiaus leisti jam toliau gyventi atsiskyrėliu. Jis sugrįžo atgal į vienuolių bendruomenę ir ten praleido likusias gyvenimo dienas melsdamasis, mokindamasis ir vadovaudamas jo broliams vienuoliams.

     Our Sunday Visitor laikraščio straipsnyje kun. Clifford Stevens yra parašęs: “Kiekviename iš mūsų glūdi kontempliatyvumo plotmė, ir daugumas žmonių, viename ar kitame gyvenimo tarpsnyje yra traukiami vienumon. Daugumai tai yra laikinas noras, sugrįžimas į gyvenimo šaknis, troškimas surasti ramybės užuovėją, kurioje jie gali sutelkti jėgas ir įvertinti savo drąsą. Kiti bėga jon beviltiškoje valandoje ir išeina iš jos atsinaujinę ir stipresni, pasiruošę ateities iššūkiams.” Valandos, praleistos maldingoje vienatvėje, mums visiems neša dvasinę naudą. Kovojant su kasdienos bėdomis ir pasikeitimais jos padeda mums likti ištikimais tikėjimui. Jos teikia mums stiprybės susiduriant su mus supančiais iššūkiais.

Šaltinis: IN HIS LIKENESS by Rev. Charles E. Yost, SCJ,STL

 

IŠ KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO

 

Rožinio Švč. Mergelė Marija (spalio 7d.)

 

# 971  „Palaiminta mane vadins visos kartos“: „Bažnyčios pamaldumas Švenčiausiajai Mergelei yra esmingas krikščionių liturgijai.“ Švenčiausiąją Mergelę „Bažnyčia teisėtai garbina ypatingu būdu. Jau nuo seniausių laikų palaimintajai Mergelei reiškiama pagarba kaip 'Dievo Gimdytojai', prie kurios tikintieji glaudžiasi, šaukdamiesi jos apgynimo visuose pavojuose ir reikaluose. [...] Marijos garbinimas [...] yra labai savitas, tačiau iš esmės skiriasi nuo įsikūnijusiam Žodžiui, lygiai kaip Tėvui ir Šventajai Dvasiai, teikiamos garbės, tačiau ir geriausiai prie jos prisideda.“ Dievo Motina garbinama jai skirtose liturginėse šventėse ir specialiomis maldomis, sakysime, rožiniu, kuris yra „visos Evangelijos santrauka“.

 

Šaltinis: katekizmas.lcn.lt

 

 

MĄSTYMAS

DAUGYBĖS VEIDŲ TAUTA

     Ši Dievo tauta įsikūnija pasaulio tautose, iš kurių kiekviena turi savą kultūrą. Kultūros sąvoka yra vertinga priemonė įvairioms krikščioniškojo gyvenimo raiškos formoms Dievo tautoje suprasti. Galvoje turima tam tikros visuomenės gyvensena, ypatingi jos narių santykiai: tarpusavio, su kitais kūriniais ir su Dievu. Taip suprantama kultūra aprėpia visą tautos gyvenimą. Kiekviena tauta turi teisėtą autonomiją plėtoti savą kultūrą istorijos raidoje. Taip yra todėl, kad žmogaus asmuo „savo prigimtimi reikalingas visuomeninio gyvenimo“ ir yra susijęs su visuomene, kurioje konkrečiai reiškiasi jo santykis su tikrove. Žmogus visuomet yra įmestas į kultūrą: „esama kuo glaudžiausio ryšio tarp prigimties ir kultūros.“ Malonė suponuoja kultūrą, o Dievo dovana įsikūnija kultūroje, kuri ją priima.

     Per šiuos du krikščionybės tūkstantmečius tikėjimo malonę gavo, ją savo kasdieniame gyvenime išskleidė ir savo kultūrai savitu būdu toliau perdavė nesuskaičiuojama gausybė tautų. Kokiai nors bendruomenei priimant išganymo skelbimą, Šventoji Dvasia praturtina jos kultūrą suteikdama jai perkeičiančios Evangelijos jėgos. Tad krikščionybė, kaip liudija Bažnyčios istorija, neturi vienintelio kultūros modelio, bet, „likdama visiškai pati savimi, neišjudinamai ištikima Evangelijos skelbimui ir Bažnyčios tradicijai, turės daugybės kultūrų bei tautų, kuriose bus priimta bei suleis šaknis, veidą.“ Tautų, kurios kiekviena patiria Dievo dovaną pagal savo kultūrą, įvairove Bažnyčia išreiškia savo autentišką katalikiškumą ir „įvairialypio Bažnyčios veido grožį.“ Evangelizuotos tautos krikščioniš-kosiomis raiškos formomis Šventoji Dvasia daro Bažnyčią gražesnę iškeldama aikštėn naujus Apreiškimo aspektus ir suteikdama Bažnyčiai naują veidą. Įkultūrindama Bažnyčia „įvesdina tautas su jų kultūromis į savo bendruomenę,“ nes kiekvienos tautos siūlomos „teigiamos vertybės ir formos praturtina Evangelijos skelbimo, supratimo bei gyvenimo ja būdą.“ Šitaip „Bažnyčia, priimdama skirtingų kultūrų vertybes, tampa sponsa ornata monilibus suis – sužadėtine, pasipuošusia savo brangakmeniais.“

iš popiežiaus Pranciškaus “Evagelii Gaudium,” #115 ir #116.

(vertimas iš www.baznycioszinios.lt)