Švento Kazimiero Parapija

Ankstesni
numeriai		 gegužė birželis liepa rugpjūtis

rugsėjis

English

Spalis

          

MALDOS IR VIEŠPATIES GARBINIMO

TARNYSTĖS ŽINIARAŠTIS

Šv. Kazimiero parapija

2014 m. lapkritis

Visagalis Dieve, meldžiam Tave,
kad Šv. Kazimiero užtarimu,
Tau tarnautume šventai ir teisingai.

 

PRAŠOME JŪSŲ MALDŲ UŽ SEKANČIAS INTENCIJAS:

  • Kad visi kenčiantieji nuo vienatvės patirtų Dievo artumą ir kitų palaikymą. (popiežiškoji lapkričio mėnesio intencija) 

  • Kad atvertume savo širdis kiekvienam vaikeliui ir vyrui ir kiekviena moteriai, ir suprastume kaip svarbu rūpintis kitais ir jiems tarnauti su meile, dalinantis dovanomis, kurias mums Dievas suteikė.

  • Kad kunigai, kurie išgyvena sunkias gyvenimo valandas, rastų paguodos savo kentėjimuose, gautų paramos savo abejonėse ir jų ištikimybė kunigiškajai tarnystei būtų patvirtinta.

  • Kad Dievas laimintų kun. Bacevičių ir Pastoracinę ir Finansų Tarybas jiems siekiant užtikrinti Šv. Kazimiero parapijos ateitį.

  • Kad visi parapijiečiai suprastų jų atsakomybę užtikrinti Šv. Kazimiero parapijos ateitį teikiant finansinę paramą, remiant lėšų telkimą, įsijungiant į parapijos veiklą, dalinantis įdėjomis ir, visų svarbiausia, meldžiantis.

  • Kad surastume stiprybės nusigręžti nuo visko, atskiriančio mus nuo vienybės su Viešpačiu.

  • Kad tie, kurių gyvenimai pilni chaoso ir nesutarimų semtųsi padrąsinimo ir vilties iš Dievo malonės.

  • Kad atpažintume Jėzų kasdienio gyvenimo kasdienybėse.

  • Kad mūsų Maldos ir Viešpaties Garbinimo Tarnystės narių tikėjimas maldos galia būtų patvirtintas.


KAS  NAUJO      ŠV. KAZIMIERO  PARAPIJOJE?

Pirmojo penktadienio šventoji valanda už gyvybę:  penktadienį, lapkričio 7d., užsibaigus 7:30v.r. Mišioms iki 9:00v.r.

Blynų pusryčiai:  sekmadienį, lapkričio 9d., po visų Mišių

Lapkričio mėnesio Eucharistijos garbinimas:  trečiadienį, lapkričio 12d., nuo 6:00v.v. iki 9:00v.v. bažnyčioje

Eglutė artimui: globojama Šventojo Vardo Draugijos


 LAPKRIČIO MĖNESIO ŠVENTASIS

ŠV. MARTYNAS PORESAS

vienuolis
(1579 - 1639)

lapkričio  3d.

         

     Jis pateisino kitų ydas. Jis atleido didžiausias, jam padarytas nuoskaudas tvirtai tikėdamas, jog jis buvo užsitarnavęs dar didesnės bausmės dėlei savo nuodėmių. Jis stengėsi visomis jėgomis gelbėti nusikaltusius; su meile slaugė ligonius; aprūpino vargšus maistu, drabužiais ir vaistais; kiek išgalėjo, padėjo ūkiuose dirbantiems juodadarbiams, negrams ir mulatams, kurie tuo laiku buvo traktuojami kaip vergai. Tokiu būdu jis užsitarnavo būti vadinamu vardu, kurį žmonės jam davė: „Martynas geraširdis“....                     (Jono XXIII-ojo žodžiai Šv. Martyno paskelbimo šventuoju proga, 1962m., gegužės 6d.)

 

     Šv. Martynas Poresas gimė Lima, Peru ispano tėvo ir juodaodės motinos šeimoje. Vaikystėje mokėsi medicinos mokslo; tai vėliau gyvenime jam labai padėjo tapus Domininkonų vienuoliu ir slaugant vargšus. Visą gyvenimą jis gyveno kukliai ir drausmingai, buvo pasišventęs Šventai Eucharistijai.

     Visuomeniniai ir dvasiniai blogiai, kuriuos Šv. Martynas rūpinosi įveikti, dar vis vargina mūsų šių dienų pasaulį: visuomeninės ir rasinės neteisybės, diskriminacija, nesirūpinimas vargšais. Pasaulio kraštų valdžios, Įklimpusios į biurokratijos liūnus, dažnai yra praradusios žmogiškumo sąvoką ir nuoširdų susirūpinimą bandyti susidoroti su šiomis negandomis. Tie, kurie vadovaujasi nuoširdžiu, pagal Kristaus pavyzdį, elgesiu – turi didesnį pasisekimą, nes jie supranta žiauriąją skurdo ir neteisybės tikrovę. Tokie pavyzdžiai nuolat  kartojasi pranašų ir šventųjų gyvenimuose.

 

Šaltiniai: IN HIS LIKENESS by Rev. Charles E. Yost, SCJ,STL; MAGNIFICAT, 2011 lapkritis, vol.13, nr.9, psl.58

 

IŠ KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO

 

Šventųjų bendravimas

 

# 946  Apaštalų Tikėjimo išpažinime po „šventosios visuotinės Bažnyčios“ seka „šventųjų bendravimo“ išpažinimas. Šis tikėjimo artikulas tam tikra prasme yra pirmesniojo paaiškinimas: „Kas gi yra Bažnyčia, jei ne visų šventųjų susirinkimas?“ Šventųjų bendravimas ir yra Bažnyčia.

 

# 947  „Kadangi visi tikintieji sudaro vieną kūną, tai vienų gėris yra dalijamas ir kitiems. [...] Taigi reikia tikėti, kad Bažnyčioje visas gėris yra bendras. Tačiau svarbiausias narys yra Kristus, nes jis yra Galva [...]. Vadinasi, Kristaus gėris pereina visiems nariams, ir tai vyksta per Bažnyčios sakramentus.“ „Kadangi Bažnyčia yra vadovaujama vienos Dvasios, tai visos gėrybės, kurias ji yra gavusi, būtinai tampa bendru lobiu.“

 

# 948  Žodžiai „šventųjų bendravimas“ turi dvi glaudžiai susijusias reikšmes: „šventų dalykų (sancta) bendrumas“ ir „šventų asmenų (sancti) bendravimas.“

 

Šaltinis: katekizmas.lcn.lt

 

MĄSTYMAS

DŽIAUGSMAS

          Džiaugtis primygtinai kviečia ir Evangelija, kurioje šlovingai spindi Kristaus kryžius. Pasitenkinsime keliais pavyzdžiais: „Džiūgauk!“ – pasveikina angelas Mariją (Lk 1, 28). Marijai lankantis pas Elzbietą, Jonas šokteli savo motinos įsčiose (plg. Lk 1, 41). Savo giesmėje Marija skelbia: „Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 47). Jėzui pradedant savo tarnybą, Jonas sušunka: „Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta“ (Jn 3, 29). Pats Jėzus pradžiunga Šventąja Dvasia (plg. Lk 10, 21). Jo žinia yra džiaugsmo šaltinis: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11). Mūsų krikščioniškasis džiaugsmas trykšta iš jo sklidinos širdies šaltinio. Jis pažada mokiniams: „Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu“ (Jn 16, 20). Ir primygtinai tikina: „Bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16, 22). Vėliau mokiniai, pamatę Jėzų prisikėlusį, „nudžiugo“ (Jn 20, 20). Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kad pirmoji bendruomenė „su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi“ (2, 46). Kur praeidavo mokiniai, ten pasklisdavo „didelis džiaugsmas“ (8, 8), o jie persekiojami būdavo „pilni džiaugsmo“ (13, 52). Eunuchas, priėmęs krikštą, „džiūgaudamas traukė savo keliais“ (8, 39), o kalėjimo viršininkas „su visais namiškiais džiūgavo įtikėjęs Dievą“ (16, 34). Kodėl ir mums neįbridus į šią džiaugsmo upę?

          Kai kurių krikščionių gyvenimas primena gavėnią be Velykų. Žinoma, sutinku, džiaugsmas neišgyvenamas vienodai visomis gyvenimo aplinkybėmis, juolab sunkiomis akimirkomis. Džiaugsmas prisitaiko ir kinta, bet visada išlieka bent kaip šviesos spindulys, sklindantis iš asmeninio tikrumo, kad, nepaisant visko, esi be galo mylimas. Suprantu žmones, linkusius liūdėti dėl didelių sunkumų, kuriuos tenka kęsti, bet pamažėle turime ištikti didžiausių nelaimių leisti tikėjimo džiaugsmui prabusti kaip slaptam, bet tvirtam pasitikėjimui: „Mano gyvenimas neteko ramybės, užmiršau, kas yra laimė. <...> Bet viltis sugrįžta atsiminus, kad ištikimoji Viešpaties meilė niekad neišsenka, gailestingumo jam niekad nestinga. Kas rytą jie nauji – didelė tavo ištikimybė! <...> Gera laukti kantriai, kol išgelbėjimas ateis iš Viešpaties“ (Rd 3, 17. 21–23. 26).

     iš popiežiaus Pranciškaus “Evagelii Gaudium,” #4 ir #5.

     (vertimas iš www.baznycioszinios.lt)