Kai Marija buvo sutikta jos pagyvenusios pusseserės Elzbietos, ji iškart sugiedojo Magnificat, tą didžiąją džiaugsmo ir savęs pažinimo Dieve giesmę: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju.” Kai Marija buvo pasveikinta arkangelo Gabrieliaus, ji tuo metu nesugebėjo atsiliepti panašiu būdu. Ne – tai kas galiausia sukėlė joje šiuos džiaugsmo kupinus žodžius buvo jos giminaitės Elzbietos paprasti ir kuklūs žodžiai, kuriuos ji jai ištarė ją atpažinus: “„Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!”

      Štai kur yra, jei neklystu, svarbi ir tuo pačiu, netikėta pamoka. Kartais manome, jog neturint patvirtinimo kažkokios vidinės vizijos ar gilaus išgyvenimo meldžiantis, nėra įmanoma pajusti Dievo meilės džiaugsmo. Tačiau Marijos patirtis Apsireiškimo metu mums primena, kad toks gilus ir džiaugsmingas Dievo meilės įsisąmoninimas paprasčiausia gali būti pasekmė atlikto artimo meilės ar užjautimo veiksmo. Kartas po karto ir mūsų nuostabai, suvokiame jog Viešpats laukia mus pripildyti tuo žinojimu, ir tuo džiaugsmingu žinojimu - jog esame mylimi tada kai atkreipiame dėmesį į vargšus ir į tuos, kurie reikalingi mūsų pagelbos.

     Šis žinojimas yra gydantis žinojimas. Jeigu mes - žinodami jog mes patys esame kuriuo nors būdu sužeisti - dedame pastangas padėti kitiems, kurie kenčia, jei mes “dalijamės duona su alkstančiais,” ir stengiamės “teikti pastogę benamiams vargšams,” ar “aplankome pagelbos reikalingą žmogų” kaip Marija darė, tuomet, kaip pranašas Izaijas sako, “tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta” (Iz 58,6-8). Ir kodėl? Nes tuose, kurie labiausia reikalingi pagelbos, sutiksime patį Kristų: “Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių, tai padarėte man.”
                                                                                                                            Father Paul Murray, O.P